Friday, 10 July 2015

My moon

I guess a piece of my mind has drowned in the ocean of past and I don't think it will ever come back. I think we all lose these tiny details filled with thoughts from the past. These thoughts that used to go round and round and never leave you. But then we go through so much that it just disappears. It goes off just like that one pixel on computer screen: it's there but it's just a blank space. I get the feeling that there's something deep inside me that I can't explain. I think it's all those dead pixels. Dreams, plans, expectations, imaginary life. On the other hand I have my own moon now whose name is Leo. My light in the darkest night. My shade on the hottest day.

Monday, 13 October 2014

Happiness

''People sometimes didn't like to admit to being happy because what made them happy wasn't grandeur and passion; it wasn't love and sex and money, but simple things that others might not understand - a small garden, a ready supply of cigarettes, a cup of good tea, model trains in the attic, afternoon trips to empty cinemas.''

A quote that I found in this simple second-hand book I bought a while ago. (Captured by Neil Cross)

As for someone like me, who is trying to understand what is the whole life about, these words are quite confusing. I'm not always sure what makes me happy and it's been bothering me for quite a while. I can actually rely to this quote. I have achieved a goal that I had for a few years and yet I wasn't happy nor satisfied. I found my happiness in things like the amazing view of the river in the city centre, the sweet smell on the street that comes from the bakery and candy stores, a good tune after a tiring day, the beauty of nature in general. It's hard to admit that seemingly big achievements don't make me happy because I've been always told that it's the way it should be.

Wednesday, 8 October 2014

River

I looked up to the grey sky and then looked at my wet boots and I guess I understood that I'm stuck between the sky and the pavement, that I'm standing on, for quite a while. I chose not to give up. I went to see the river again. All the dead leaves were slowly drifting away and so was my mind. Slowly drifting in my memories and then sinking. I lit up the cigarette and just stood there staring to the dark river under my blue umbrella.







Saturday, 4 October 2014

Waiting

I guess all of us have these times in life when we live in our memories. It begins when you're feeling hopelessly lonely and everything seems to be happening not the way you expected. Then comforting memories become the most important thoughts... The way he held my hand and the cosiness of cuddling up to him. The loneliness which seemed to disappear between bed sheets. Two happy melancholics kissing on the bench by the river. These are the memories I live in right now. I guess it's true that sometimes it's just the wrong time to meet someone. The misery of our little lives have torn us apart. Hopefully when we will get ourselves sorted we can continue where we left.

Saturday, 27 September 2014

reflection

Autumn is a perfect reflection of never ending melancholia. Sunny yet cold, beautiful yet dying. The only difference between the autumn and the human melancholia is that the autumn ends. Once you're melancholic it will never end. The moon will always be sad, street lights will always be just a little light spot in the darkness, clouds will always be heavy and grey. You will always question yourself why you don't feel happy and you will have the answer but it will never be enough. You will find yourself drowning in your own ocean of blue thoughts. Sleep and sex are the only times when you don't feel lonely or at least you don't think about it. You want to disappear completely but there is no sane way to do that. You're lost in your own world.

great expectations

Never let people expect from you too much. Don't fulfil expectations if you don't feel happy about it. Stay true to yourself whatever you're doing and don't let anyone control your dreams and wishes because in the end it's you who has to suffer from all the pressure. It's you who has to be sad to fulfil someone's expectations. And if you ever try hard for a year or two to make your dreams come true and after it you realize that you were wrong and that it was never your dream then fuck it. Do what feels right. You're not giving up on your dream if you understand it was never your dream. Breathe and admit to yourself that you were wrong and forget about everyone else for a while because you are supposed to make yourself happy and no one else. Hard times will pass if you try to do what feels right for you and not what someone says should feel right. I wish I was told all this before making my decisions. I wish I was dumb and bad at everything, so no one would ever expect me to be good. I wish no one would expect me to accomplish a lot in my life because all I want is to be happy and I'm sure I can be happy without graduating university and getting a degree which doesn't define your happiness. The pressure I feel right now is my own mistake I guess. Never promise people anything because things change quickly while people's expectations stay the same.

Wednesday, 17 September 2014

Hotel

Loneliness, boredom and crave for adventure leads to naked cuddles in the hotel with someone that you only knew for a few hours. I love the way I can't ever predict myself, the way I just give up when I can't act all cold any more. It's ridiculous how hard I try to keep up with my plan and it never works because once I stop resisting my feelings I act as spontaneous as it can be.

Thursday, 11 September 2014

The worst part

The worst part of moving to another country and trying to live on my own are memories that chase me, telling me what I had back then and how lonely I am now. My best memories killing me from the inside, making me feel unbearably lonely. Summer nights that are only alive in my memories remind me how much I've lost just to be here. I've always wanted a new beginning but I forgot that it means I would have to start from a scratch.

Wednesday, 3 September 2014

little changes

I apologize to my lovely Lithuanian readers for changing the language. I hope you all can read English. The reason for this change is that I just find it easier to express myself in this language. Hope you're not upset.
***
Atleiskit man, mieli lietuviai, už kalbos pakeitimą, man tiesiog lengviau save reikšti angliškai. Tikiuosi dėl to neliūdite ir toliau skaitysite angliškai.

Monday, 1 September 2014

Do you?

Do you ever feel like your own language just doesn't fit you? Like you can't fully express your feelings with all those words? Like it just doesn't sound right? What a ridiculous feeling. Like you lost your identity, like you don't belong anywhere, like you're just a guest here. Do you ever feel like a foreigner in your own mind? Always so numb as if you couldn't understand anything, as if you lost your soul. What is missing? Does it always feels like this when you're alive? Does a complete satisfaction even exist? Or is it something you feel when you're about to die? Do you always feel lonely? Like you're not here. Like you're always apart. Like you're just a small detail that doesn't fit to this whole puzzle. Do you ever think that you've been expecting too much from your own existence? That everything is way simpler than you thought it was? That life is just too empty? I think this feeling is smothering me. The feeling of never being full. The ever lasting hunger. Hunger for something that might not even exist.

Egzistencinė vienatvė

Ar kada pagalvojai, kokios beribės mūsų mintys? Jauki begalybė, kur niekas negali tavęs surasti. Absoliuti vienatvė ir laisvė. Mintys kaip nakties dangus - pilnos idėjų ir minčių, kurios anksčiau ar vėliau vis tiek užges. Ir tikriausia keisčiausia dalis - tai prisiminimai. Vienas po kito lėtai yrantys minčių kertelėse kol mes apgailėtinai stengiamės sudėlioti viską į vietas, negalėdami pripažinti, kad pelenais virtę prisiminimai visiškai nebesvarbūs. Ir visgi kokios amžinai vienišos mūsų mintys, jomis niekada nepasidalinsi. Visada liks ta maža dalis, kurios niekas taip ir nesužinos.

Wednesday, 27 August 2014

Prisiminimai: Vilniaus ryto prieblanda

Naiviai įsėdau į taksi po ilgų įkalbinėjimų ir piktai pažiūrėjau jam į akis, lyg kažkas mane verčia visa tai daryti, o jis tik šypsojosi. Jaučiausi kaip paskutinė kvaiša važiuodama nežinia kur nežinia su kuo.
- Ko tu bijai?
-Nežinau... -, atsidusau. 'Negi taip akivaizdu' - pagalvojau.
Atsirėmiau į jo petį ir užsimerkiau. Naktis dar niekada nebuvo tokia įdomi. 
Tai buvau aš. 
Atsirėmiau į automobilį ir užsirūkiau galvodama, kad dar niekad nesijaučiau taip gerai. Prispausta lėtai, kartu su cigaretėmis, smilkau ir aš, jausdama jo šilumą.
Ragavau cigaretės skonio bučinių aprasojusiame automobilyje kaip kokiam pigiam filme. Mintys neegzistavo, o aš dar niekada nesijaučiau labiau savimi negu tada. 



03:37 am

Viskas yra taip, kaip ir turėtų būti. Taip atrodo, kad aš visada čia gyvenau. Viską palikau dėl vienintelės svajonės ir dabar turiu beprotišką vienišumo jausmą ir begalę painių reikalų, bet jaučiuosi pilna. Nuostabu, kaip ištikimybė pačiam sau užpildo tuštumą. 

***

Tikriausia pradžia yra visada sunki. Tikriausia kitaip nebūna. Tikriausia kartais turi palikti viską, kad turėtum daugiau. Ir tikriausia niekada nebus gana.




Saturday, 12 July 2014

Kaip pabėgti pačiam nuo savęs? Kur pasislėpti, kad pamirščiau save? Bandau sau į galvą kišti kitų mintis, bet galiausiai manosios randa kelią atgal į mano pasąmonę. Kaip nebūti tuo, kuo buvau iki šiol? Nesakau, kad noriu būti kažkuo kitu. Noriu galvoti kitaip, noriu mokėti būti pati su savimi, nes viena būti nemoku. Nekenčiu savęs. Negaliu klausytis savo minčių, nes jos mane žlugdo ir vargina. Aš - didžiausia savo paties priešė. Nežinau, kur pabėgti. Kartais noriu nebeegzistuoti, nes kito kelio tiesiog nėra. Pastovi kova su pačia savimi yra baisiau nei bet koks ginčas...

Tuesday, 10 June 2014

Ir gal todėl

Vis klausiu savęs, kodėl aš tokia "pikta", "nepatenkinta" ir tikriausia pradedu suprasti... nes myliu. Nes iš tiesų tai aš mylių gyvenimą. Myliu tuos vasariškus kažkodėl vanile kvepiančius debesis. Myliu kiekvieną saldų saulėlydį ir visus tuos atspalvius, kuriais nusidažo dangus. Ypač mylių vasarišką vėją, paglostantį kaklą ir lengvai čiumpantį už plaukų. Pro medžių lapus prasiskverbiančias saulės spindulių dėmeles, kurios taip lengvai šokinėja aplink. Lietų, lietų, lietų... kuris man patinka be jokių priežasčių. Man patinka kaip švelniai linguoja medžių šakos naktį, lyg šnabždėtų lopšinę. Ir myliu tuos nusiminusius gatvės žibintus, visuomet palinkusius.. kažkodėl man atrodo, kad jie kartais verkia. Myliu visus tuos žvėrelius ir gyvūnus ir norėčiau, kad niekada netektų matyti jų kraujo klane vidury kelio. Man taip beprotiškai skaudžiai jų visų gaila. Gaila žmonių, kuriems ne taip sekasi ir aš visada noriu žinoti, kas blogai. Nuoširdžiai myliu žmones ir tikiu, kad iš esmės jie visi bent kiek geri. Galėčiau apkabinti visus, kam tik reikia, ir paguosti, nes gyventi yra baisu, kai nieko nėra šalia. Bet greičiausiai dėl to aš ir "pykstu"... nes per daug myliu, per daug rūpinuosi, galvoju ir tiesiog dažniausiai nemoku pykti, nes kažkur giliai vis tiek myliu. Ir "pykstu" gal todėl, kad tiek daug kartų iš esmės geri žmonės mane nuvylė, o aš vistiek tikiu, kad jie geri.

King Krule

Kaip aš jį myliu...


Thursday, 29 May 2014

Paskutinis skambutis

Paskutinis skambutis. Nežinau, ar aš cinikė ar tik šiaip pikta ant viso pasaulio, bet šitos sentimentalios atsisveikinimo šventės man ne prie širdies. Kas verkia, kas tiesiog sėdi, kas paskendęs prisiminimuose, o man kraujuoja žaizda. Negyjantis randas, kurį išdraskė metai mokykloje. Pavydžiu tiems, kuriems mokykla - tai nuostabių prisiminimų saugyklą, kuriems gaila išeiti. Manyje mokykla paliko be galo daug pykčio, skausmo, liūdesio, vienatvės, nusivylimo, baimės, nepasitikėjimo, cinizmo, neapykantos žmonėms. Visiems dvylikai metų artėjant į pabaigą, mano galvoje rusena visos dienos, kai norėjau mirti. Štai kas man yra mokykla. Ji man smirda suicidinėmis mintimis. Noriu, kad visi šie prisiminimai supelytų ir išnyktų, sudegtų ir virstų prisiminimų pelenais. Noriu išeiti ir niekada daugiau nebeprisiminti penkiolikmetės, kuri taip nuoširdžiai norėjo mirti, kad prieš užmiegant kiekvieną kartą panorėdavo nebeišvysti ryto. Penkiolikmetės, kuri turėjo detalų planą, kaip susitraiškyti kaukolę ant geležinkelio bėgių. Noriu, kad nepavykę bandymai nusiskandinti vonioje niekada nebūtų egzistavę. Noriu, kad bjaurus randas ant šlaunies nieko neprimintų. Noriu pamiršti mokyklą, ištrinti ją iš atminties, užkalti jos duris ir neišleisti to žvėries, kuris mane taip negailestingai plėšo. Dėkoju sau, kad visgi esu, kad nepasidaviau ir dėkoju Syd, mano niekada nematytam draugui, kuriam atiduočiau pusę savo sielos. Tai žmogus, kuris padėjo suprasti, kas esu, ir neleido kristi dar žemiau.

Monday, 12 May 2014

Darosi bloga

Muzika. Keista, bet tai tik garsų derinys. Bet muzikoj aš atrandu save.
Tai skamba lyg mano sapnai. Sunku paaiškinti.
Rodos, kad kažkur neaprėpiamoj visatoj, tarp visų žvaigždžių, planetų ir asteroidų. Kažkur giliai mano siela atrado kažką naujo. Tai tartum pajutimas jausmų to, kurio klausai. Tas retas jausmas. Kai už šimto šviesmečių susitinka mintys. O čia Žemėje man apsunksta krūtinė. Tikriausia nuo nesugebėjimo normaliai perteikti to, ką jaučiu. Vienas iš nuostabiausių jausmų - tai nuoširdžiai mėgautis muzika, jausti ją ir girdėti kiekvieną garsą.
Tada klausau ir klausau, kol galiausiai darosi bloga.

Patarimas

Niekada neįsivaizduokit, kokie laimingi būsit, kai pasieksite savo tikslą ar dalį tikslo. Įsivaizduojama laimė yra daug saldesnė nei reali, todėl gali tekti labai nusivilti. Tuomet galite ant savęs pykti, kad neesate laimingas.

Sunday, 11 May 2014

Neverk, žvėrie

Skaudžiai žydi kaštonų alėja.
Begėdiškai kvepia lietaus nuskalautos alyvos.
Beširdiškai juokiasi tepaluotos balos.
Ciniška melancholija.
Ciniška melancholija.
Nelaimėlis žemės gyventojas nežino, ko nori.
Ko ieško.
Ko nekenčia.
Ką myli.
Tyliai barbenant lietui už lango, nelaimėlis muzikoj skęsta.
Iš lėto kas dieną širdis be garso gęsta.
Kaip žvėris atdarame narve.
Nebando išeiti.
Pripratęs nelaisvėj kentėti.
Neverk, žvėrie.
Nekaltas niekas.
Pasaulis sutvertas liūdėti.

Monday, 5 May 2014

Trumpa istorija. Prima dalis

Paskutiniu metu nebemoku reikšti minčių gražiais žodžiais, todėl nusprendžiau parašyti savo istoriją, kuri nereikalauja itin daug metaforų, o rašyti aš noriu.


1995 metai liepos 7 diena. Lietuva. Trakų ligoninė. Monikai Kazokaitei atėjo laikas lysti pro gimdą, o ji nusprendė pasikarti virkštele, kuri palaikė jos gyvybę 9 mėnesius. Cezario pjūvis. Vargšė Mama.
Močiutė apžiūri, ar Monikutė turi visus pirštukus. Visi. Monika maža, pusę duonos kepalo.
Ir štai mergaitė auga Panerių kaime. Dvi močiutės, du seneliai. Visi viename kaime.
Vienos močiutės Monika neįsileidžia į namus. Jokių priežasčių. Anūkė nemėgsta savo močiutės. Žinoma, močiutei skaudu.
Monika bijo žmonių, juos pamačius isteriškai verkia. Mamai gėda. Monika buvo protinga norėdama pasismaugti su virkštele.
Vokiška spalvinimo knygelė apie gaisrą namie. Monikai baisu, kad užsidegs namai.
Vienerių metų ji deklamuoja eilėraštį. Visiems ji pasirodo be galo gabi mergaitė. Kažkada ji nemokėjo ištarti savo vardo (Mokane).
Monikai nupirko rotveilerio veislės kalę Boną. Draugės. Monika parke jodinėja ant šuns, o močiutės su pasibaisėjimu stebi. Šuo joms baisus, išvarvėjusiomis paraudusiomis akimis.
Seneliui insultas. Nebešneka, neberašo, prasčiau mąsto. Vienintelis žodis, kurį ištaria - Monika. Mėgsta žaisti kamuoliu su anūke. Monika nieko nesupranta. Tūkstantį kartų atsiprašau, Seneli. Aš Tau - skausmas. Suprantu, jei manęs nekenti.



Friday, 2 May 2014

Šlykštu

Kaip greitai malonūs įvykiai virsta tik prisiminimų pelenais ir kaip skaudžiai rusena neužgęstančios nuoskaudos. Keista, bet ašaros jų negesina. O aš idiotiškai verkiu. Man taip žmogiškai liūdna, kad aš jaučiuosi tokia negraži. Bijau savo veido nuotraukose ir kartais verkiu prieš veidrodį. Ką jau kalbėti apie likusias kūno dalis. Ir visgi kokia tai našta, nepaliekanti mano minčių nė valandai. Kaltė, graužianti iš vidaus. Norėčiau, kad suprastum. Norėčiau, kad visi suprastų, kodėl aš tokia pikta. Kodėl aš bijau žmonių. Kodėl jaučiuosi tokia pažeminta. Norėčiau, kad gražūs žmonės nustotų kartoję, jog išvaizda nėra tokia svarbi. Noriu, kad visi užsičiauptų.
Kartais aš įsivaizduoju, kaip daužau jų snukius. Kaip spardau juos iki kol jie nebegali pajudėti. Ir kaip sakau, kad tai niekada neprilygs toms neužgęstančioms žarijoms. O po to nekenčiu savęs dėl tokio žiaurumo.
Kokia šlykšti pūliuojanti žaizda.

Wednesday, 30 April 2014

Skauda

Bet aš nusivyliau žmonėmis ir (ne)kartais aš noriu likti namie, kur saugu. Nes tai nesibaigiantis karas, o aš ne koks kareivis. Aš pacifistas. Pacifistas, kuris dar vis iškrapšto tą gėrio dalelytę iš kiekvieno, kad ir kokie šūdini egoistai visi bebūtų.
Kaip man skauda jausti, kad manyje ne tiek gėrio, kiek buvo.
Kaip man skauda tikėtis kažko geresnio.

Saturday, 22 March 2014

Wild Beasts - Mecca




All we want is to feel that feeling again,
Just a drop on the lips and we're more than equipped.

Thursday, 20 March 2014

Paskutinė snaigė

Mano kvėpavimą palaiko vilties zondai. Tik kupina aklo tikėjimo, kad viskas turi savo pradžią ir pabaigą, aš galiu kvėpuoti. Nenumaldomas smalsumas mane veda į priekį, o šalia neatsilikdamas slenka baimės šešėlis. Baimės, kad visa tai, ką aš įsivaizdavau ir ko tikėjausi, yra netikra. Baimė, kad visa tai ištirps mano delnuose lyg paskutinė žiemos snaigė, o aš paskęsiu.

Monday, 3 March 2014

Antarktida

Man skauda mintis, nes jų tiesiog per daug. Jos pūva mano galvoje, nes jos yra iš serijos "pasilaikyk tai sau" ir "niekam vis tiek neįdomu". O kaip aš norėčiau jomis pasidalinti ir jas aptarti. Bet mano gyvenimas tuščias, mano žmonės ne tokie. Gal visi jie tokie. Tarp jų ir aš.
Nesibaigianti minčių erdvė, šalta, pamiršta.

Tuesday, 25 February 2014

Kada nors

Beribis jausmų okeanas nuplovė šilta banga.
Šiurkštus ir žalias balsas man priminė kažką.
Ir kai paskirsi savo gyvenimą nesibaigiančioms paieškoms, surask mane.
Tokią pat laukiančią nieko. Tokią pat užstrigusią neišgyventuose prisiminimuose.
Tokią pačią nerimstančia sielą, apgautą bėgančio laiko ir neišpildytų lūkesčių.
Užliūliuok kaip saldžiausias sapnas, kaip lopšinė lengvai užsūpuok.
Be pabaigos, be galo.
Nuleistomis blakstienomis prisiglausiu kai šoksim rudeninį valsą taip, kaip šoka mirštantys medžių lapai.
Daugiau niekada neatsigręšiu, neprisiminsiu, negalvosiu, nes tu šalia.
Jei būsi šalia...
Kada nors
Kada nors

Sunday, 16 February 2014

105 vienišos mintys

Ir galbūt kai kurių iš mūsų bėda yra ta, kad mes prie visko priprantame. Priprantame prie besikeičiančių metų laikų. Priprantame prie savo draugų, jų privalumų ir trūkumų. Priprantame kiekvieną dieną atsikelti tuo pačiu metu. Priprantame dirbti. Priprantame mokytis. Kartais priprantame keliauti. Priprantame mylėti ir nekęsti. Priprantame prie savo šeimos. Priprantame jausti. Priprantame gyventi. Tiek priprantame jausti, kad nebejaučiam. Lėtai mirštame viduje ląstelė po ląstelės, neišsipildžiusi/išsipildžiusi svajonė po svajonės. Kol galiausiai pamirštame ir nebemokame svajoti. Kol gyvenimas praranda prasmę. Iki tol, kol nebekvepia lietus, nebeglosto vėjas, nebešildo apkabinimas. Ir kai nebėra prasmės kalbėti su tais, su kuriais kalbėjai, nes arba tai nebeturi prasmės, arba prie visko jau pripratau. Kai ignoruoti jau tampa įprasta ir niekam niekas nebeįdomu. Kai tu pripranti būti beviltiškai vienas. Visada. Toks vienas, kad nesupranti, kaip gali būti kitaip. Toks nesvarbus, kad jau pripratai. Toks menkas, bereikšmis, kad jau viskas vienodai. Ir tu ieškai to, prie ko dar nepripratai. To, kas tave jaudina. Dedi naują šypseną prie naujų mėgstamiausių akių. Naujas balsas skamba mintyse ir naujas požiūris verčia tave susimąstyti. Bet kuo toliau, tuo viskas vienodžiau. Tuo lengviau priprasti. Man neįdomu gyventi! Neįdomu, neįdomu, neįdomu, neįdomu... nes aš pripratau prie to, ką turiu. Ir seksas, kurio niekada nepatyriau, man neįdomus. Ir jau atsibodo tai, ko dar niekad nedariau. Manęs niekas nebejaudina. Man taip viskas įprasta, kad man įdomu mirti. Man įdomūs tie milijonai būdų nusižudyti. Ir man įdomu apie tai galvoti, nes mirtis - tai nėra gyvenimas. Kokia aš idiotė, kad man jau pabodo gyventi dar net nepradėjus. Atleiskit, jei kada užmigsiu ant traukinio bėgių. Mano jausmai kažkokie nutirpę, sustingę.
Mėšlungiškai trūkčioja apleistos mintys,
Jas domina 105 vienišos mirtys.

Thursday, 30 January 2014

Be proto

Žinau, kad šioj nakty nepasiklysiu ir tamsoje pro spygliuotus krūmus pralysiu, kad tik kelią rasčiau.
Naktiniai šešėliai ir mintys sielos mano neblaškys.
Paslėpsiu mėnulį po saule ir laimę sumeluosiu.
Grandinė kvailių nusijuoks nesupratę, kad ašaras juoku dangstau.
Ir dešimt kartų beprote mane išvadinę, patys idiotais paliks.
Pridususi nuo melancholijos ir paskendusi giliam sapne save iš naujo atrasiu.

Tuesday, 28 January 2014

Prisiminimai apie vasarą. Costinesti kieme

Išsitiesiau žilvičių pavėsyje ant lauko krėslo. Rumuniškas vėjas švelniai glostė mano odą, ausyse skambėjo Alex Turner balsas o pirštuose suspausta rūko ''Sunday's Fantasy" cigaretė. Ir tikrai, galbūt tai nebuvo sekmadienis, bet atrodė, jog tai nėra realu. Mano kūną užplūdo ramybė. Saulės spinduliai žaidė tarp smulkių lapų, o jų šešėliai išmargino mano kūną. Išpūčiau paskutinį saldų dūmą ir užsimerkiau. Neilgai trukus lapų, saulės ir vėjo šokis mane užliūliavo saldžiam popietės miegui...

Thursday, 23 January 2014

Ilgesys

Kaip kvaila žiemą ilgėtis vasaros, o vasarą - žiemos.
Man patinka girgždantis sniegas, mėnulio sidabrinėj tamsoje ištempti laibi miško gilumos šešėliai, melancholiškai ilgas saulėtekis, kurio skonis man atrodo toks saldus, tyliai ir nerūpestingai besileidžiančios snaigės. Bet kasdien vis labiau ilgiuosi vasaros.. netgi karštis nebeatrodo toks  nepakeliamas. Vėl noriu tyros pievų ir miško žalumos, kurtinančio griaustinio, žaibų virtinės ir nepakartojamo kvapo po lietaus. Noriu vasaros vakarų senamiestyje su cigaretės dūmu; kartais rodos nesibaigiančių žvaigždėtų vasaros naktų praleistų ant stogo; malonaus ežero dvelksmo, glostančio įkaitusį kūną; autostrados ir lakštingalos dueto, kurį girdėdavau kiekvieną naktį.........

Sunday, 19 January 2014

Šeštadienio detektyvai

Jeigu dėl tavęs praleidžiu šeštadienio detektyvą, žinok, tu esi arba be galo man svarbus žmogus arba išpardavimas.

Tuesday, 14 January 2014

Tu šalta

   Vienas draugas per Facebook man atsiunčia kažkokią meilės istoriją. Ji jam labai patiko, pasirodė be galo graži. O man ji pasirodė be galo ilga. Prisipažinsiu, iki galo net nesugebėjau perskaityti, bet apsimečiau, kad perskaičiau ir parašiau ''man ji per daug romantiška'', o jis parašė ''tu šalta''. Ir tada aš sumišau. Bet juk tiek daug dalykų yra perdėtai romantiški, ar ne? Na, pavyzdžiui štai jums romantiškos istorijos šablonas, kuris sujaudintų ne vieną:
   Vaikinas sutinka merginą kritiškiausiu jos gyvenimo laikotarpiu, na, tarkim, kai ji ruošiasi nusižudyti. Tuomet istorija klostosi, kaip mes ir norime: jis jai padeda išgyventi gyvenimo sunkumus, parodo, kad gyvenimas visgi yra gražus. Jie įsimyli vienas kitą. Bet reikia intrigos, todėl mergina tarkim palieka vaikiną, nes ji yra visiškai nedėkinga ir jis jai pasirodo per prastas. Vaikinas liūdi 3 metus ir štai istorijos pabaigoje jie susitinka visai netyčia ir žinoma, atpažįsta vienas kitą. Tik štai mergina apsimeta, kad savo išgelbėtojo visai nepažįsta ir praeina pro jį lyg pro sieną. Pabaigoje vaikinas sielojasi ir t.t... Dabar į šį šabloną belieka įtraukti už širdies griebiančių momentų, prasmingų frazių, gailestį keliančių scenų, kiek absurdo, perspaustos romantikos ir gal dar kiek patobulinti. Ir štai - nauja meilės istorija sužavėsianti ne vieną!
    Manęs deja nesužavės.  Aišku, jūs pagalvojote, kad manęs nežavi banalybės ir taip, tai tiesa. Tačiau visa tai yra taip dirbtina, siekiant sukelti žiūrovui/skaitytojui kuo daugiau emocijų. Taip, taip nutinka tikrame gyvenime (ko šiame pasaulyje tik nenutinka!). Bet kažkodėl man tai nelabai rūpi. Galbūt, nes tai nėra mano istorija ir nepažįstamų žmonių išgyvenimai iki tam tikros ribos manęs visai nedomina. Gal tai šalta ir savanaudiška, nežinau. Šimtą kartų girdėtos meilės istorijos nieko neišmoko, o per daug romantikos mano manymu yra tiesiog nenaudinga. Ir visgi aš esu romantikė ir meilė man atrodo graži. Ir visgi aš cinikė ir šaltis man nėra svetimas. Ir visgi taip manau todėl, kad nepažįstu meilės.
  

Monday, 13 January 2014

Nežinomybė

Pastebėjau, kad aš nesuprantu tam tikrų jausmų. Kaip apibūdinti meilę? Apskritai, kas yra ta meilė? Niekaip negaliu suprasti, kas tai per jausmas, o visi aplink mane tik ir kartoja ''myliu''. O aš nemyliu arba nesuprantu, kad myliu. Girdžiu dainas apie meilę ir jos man patinka ir aš lyg sugebu suprasti apie ką jos, bet taip pat suprantu, kad to aš niekada nejaučiau. Žinoma aš myliu savo šeimą, mamą, brolį, tėtį, senelius, bet kas tai per meilė? Aš buvau tam tikra prasme priversta juos pamilti, nes jie myli mane. Žinoma, didžioji dalis šios meilės tėra prisirišimas ir dėkingumas. Tuo pačiu, gyvybę galėčiau atiduoti už šeimos narį. O kas yra ta meilė nepažįstamam žmogui? Ką reiškia įsimylėti iš pirmo žvilgsnio? Ką reiškia prisiglausti prie mylimo žmogaus, jį bučiuoti, kalbėti su juo? Neįsivaizduoju. Tikrai nežinau. Niekados to nedariau. Aš neskubu, bet aš smalsi ir godi, noriu visko iš karto. Galbūt aš tik pavydžiu, kad kiti turi ir jaučia tai, ko aš neturiu ir nejaučiu. Tam tikra prasme aš esu kantri, aš moku laukti. Ir aš laukiu. Laukiu kažkokios meilės. Laukiu kol galbūt sutiksiu tą, kurį norėjau sutikti jau labai seniai, o aš būsiu ta, kuri rodos be jokios priežasties patiks jam, ir jis man padės suprasti meilę.

Sunday, 12 January 2014

Judėti

Mano gyvenimas niekada nebuvo toks, koks norėčiau, kad būtų. Niekada neatrodžiau taip, kai norėčiau atrodyti. Niekada nebuvau tas, kas norėčiau būti. Kodėl taip sunku pasikeisti? Kodėl apskritai mes vis norime kažką pakeisti? Tikriausia todėl, kad norime judėti į priekį. Juk mums vaikštant, važiuojant, plaukiant, skrendant vaizdas vis keičiasi - vadinasi mes judame. Taip pat ir gyvenime. Bet gal aš noriu judėti per greitai? O gal tiesiog nededu pakankamai pastangų. Gal nepakankamai noriu judėti? Nežinau.. Iš visų tikiuosi per daug, nes save kone visą galėčiau atiduoti. Rodos, kad kiti to negalėtų dėl manęs. Gal todėl taip lėtai judu, nes noriu palaukti kitų? Noriu, kad kas nors visgi būtų šalia manęs. Visada. Ir aš nekenčiu fakto, kad aš taip be galo priklausoma nuo kitų. Gal būtent tai man neleidžia judėti? Gal norint judėti į priekį reikia būti visiškai nepriklausomam nuo kitų? Labiau norėčiau tikėti, jog į priekį galima judėti ir su tais, kurie nori judėti taip pat greit kaip ir aš.

Friday, 3 January 2014

Wild Beasts - Two Dancers II





Unpluckable flower of the moon... Untetherable bird of the blue...

Tuesday, 31 December 2013

Naujos pradžios nėra

Teoriškai kiekviena nauja diena yra nauji metai. Sausio pirmą juos švenčiame todėl, kad taip kadaise nusprendė Romos imperatorius. Neįsivaizduoju, kodėl tai turėjo būti būtent sausio pirma diena. Nežinau, kaip apskritai buvo sugalvota, kad reikia švęsti naujus metus. Daugeliui tai reiškia praėjusių metų nesėkmių pabaigą ir naujų (ne)sėkmingų metų pradžią. Man tai tikriausia nieko nereiškia, netikiu naujųjų metų pažadais, kai sporto salės buvo užkištos, netikiu, ir kad ateinantys metai bus geresni/blogesni. Jie bus tokie, kokių aš norėsiu ir kiek pastangų dėsiu. Šiandien aš noriu atsiriboti beveik nuo visų ir trankių fejerverkų prieblandoje pamiršusi, kad aš liūdna, žavėtis danguje žaidžiančiomis švieselėmis. Ir jeigu reikia užsibrėžti naujų metų tikslą, aš stengsiuosi pamiršti, kas yra pyktis, agresija, liūdesys ir vienatvė. Stengsiuosi įsimylėti gyvenimą.

Monday, 30 December 2013

Žvėris

Ir jau tada, kai aš maniau, kad visą tai virto prisiminimų pelenais, ūžiantis praeities aidas ir vėl mane pasivijo. Aš tartum miško žvėris, išsigandęs šūvio, nežinantis, kur pasislėpti. Naktinis drugys, nepaliaujamai besiblaškantis nakties tyloje. Atrodo viską atiduočiau už rankas, atstojančias šilčiausius namus, už prisiglaudimą, verčiantį pasijusti lyg visos negandos niekada taip ir neegzistavo. Absurdas, bet rodos, kad galiu gauti visa, ko trokštu, tik ne tai, ko man reikia.

Sunday, 22 December 2013

Radiohead - 4 Minute Warning


This is just a nightmare
But soon I'm going to wake up
Someone's gonna bring me around

Running from the bombers
Hiding in the forest
Running through the fields

Laying flat on the ground
Just like everybody
Stepping over heads

Running through the underground
And this is your warning
4 minute warning

I don't wanna hear it
I don't wanna grow old
I just wanna run and hide

Now I'm in a nightmare
But soon I'm gonna wake up
Someone's gonna bring me 'round

This is your warning
4 minute warning 

Saturday, 21 December 2013

Svaigi melancholija

Nepastebėkit manęs, kaip lieka nepastebėtas
Mėnulis šilkinių debesų naktį paslėptas.
Nematykit, kaip niekas nemato tamsoje
Gražiausio žiedo pražydusio sode.

Mėnulio švelni tamsa paslepia širdį
Ir niekas nemato, niekas negirdi.
Nereikia, nenoriu, nešauksiu balsu,
Tamsa mane guodžia, čia man jauku.



Wednesday, 18 December 2013

Tavo visi

"Kelių milijonai - tavo visi.'' - Andrius Mamontovas (daina Marso kanjonai)

Nežinau, ar einu teisingu keliu, bet galbūt, jei veda širdis, visi keliai yra teisingi. Esu beveik pabaigoje savo didžiausios (kol kas) svajonės (kelionės) - studijos Anglijoje. Rodos jau išbridau iš sunkaus sniego, purtausi batus ir matau kaip kyla pavasario saulė. Ką atneš kylanti saulė - nežinau, o galbūt ji nusileis greičiau nei manau. Žinau, kad be saulės yra mažesnis šviesos šaltinis - mėnulis, paskui kurį, kaip naktinis drugys, seksiu aš. Milžinišku greičiu dieną keičia naktis, o aš baimės ir vilties pilnomis akimis pasitinku naują rytojų, kuris man nežada nieko ir leidžia savo likimą spręsti pačiai.

Friday, 6 December 2013

Prisiminimai apie vasarą. Daniel

   

    Rumunijoje traukiniai važiuoja atidarytomis durimis.
    Aš įsidrąsinau, užsikabinau už rankenų, kurios buvo įtaisytos iš abiejų pusių, nulipau ant paskutinio laiptelio ir išmečiau savo likusį kūną iš traukinio. Jaučiau, kaip vėjas mane neša, negalvojau, kad galiu netyčiom pasileisti, nežinau, ką mačiau. Jaučiausi laisva, laiminga. Tai vienas iš tų momentų. Tai ta akimirka, kai juokiesi be priežasties, kai esi pilnai laimingas vien tik dėl tokių kelių sekundžių.
    Su Daniel sėdėjom ant bevažiuojančio traukinio slenksčio. Abu laimingi, nes tikriausia tą valandą mes buvom geriausi draugai, kurie nerūpestingai dalijosi džiaugsmu. Šypsenomis ir juoku gaudėm vakaro vėją, o saulėgrąžų laukai dar niekada nebuvo tokie ryškiai geltoni.
    Kol traukinys riedėjo bėgiais, prietemoje skaičiavom benamius šunis ir juokėmės iš darže tinginiaujančio senuko.
    Tą valandą aš nuoširdžiai mylėjau gyvenimą.

Wednesday, 4 December 2013

Laikas



Ir galbūt dar baisiau yra tai, kad daugelis iš mūsų investuojame į ateitį visą savo gyvenimą. Stengiamės baigti mokyklą, kad įstotume į universitetą, baigiame universitetą, kad susirastume darbą, dirbame, kad turėtume pinigų kitam mėnesiui ar kitoms atostogoms, po to kaupiame pensijas ir galbūt kai kurie iš mūsų atsipučia tik senatvėje. Kiek laiko mes iš tiesų praleidžiame gyvendami savo malonumui? Kiek laiko esame laimingi? Greičiausiai tik 2/10 savo gyvenimo. Ištirpstame begalinėje laiko tėkmėje, pamiršę, kad kartais laimė gali sustabdyti laiką bent akimirkai.

Monday, 2 December 2013

Negaliu


Niekaip negaliu suprasti kodėl aš taip visko nekenčiu. Aš nesu pikta, nepykstu, bet aš tiesiog negaliu pakęsti beveik visko aplink save, o blogiausia, kad aš nekenčiu savęs. Negaliu pakęsti savo poelgių, savo kalbėjimo manieros, savo keiksmažodžių, mane pykdo mano juokas. Nebenoriu juoktis, man tiesiog šlykštu pagalvoti apie tai, kaip aš atrodau kai juokiuosi. Blogiausia tai, kad negaliu nesijuokti, negaliu savęs užčiaupti. Tai skaudus juokas, juokas iš liūdesio ir neapykantos sau. Kartais tiesiog negaliu į save žiūrėti. Mano Nosis, smakras, dantys, lūpos, oda, rankos, kojos, pilvas, nugara, pėdos, krūtinė, pirštai, apgamai (visiškai ne ten, kur reikia) - viso šito nekenčiu, negaliu į tai žiūrėti. Net neverta skaičiuoti kiek metų aš taip jaučiuosi ir kiek laiko vis tikiuosi, kad kitais metais taip nebebus. Kvaila, nes net nesistengiu, kad būtų kitaip. Dar vienas dalykas, kodėl nekenčiu savęs, o blogiausia, kad suprantu, kaip visa tai kvaila.

Tuesday, 26 November 2013

Prisiminimai apie vasarą. Filosofai



Užsiverčiau taurę ir išgėriau paskutinius gurkšnius šampano.
Pasiūliau užsilipti ant stogo ir rodos ši idėja buvo priimtina visiems.
Apgirtę užlipome į antrą aukštą, tada per balkoną patekome ant stogo. Pavojinga.. bet tai niekam nerūpėjo. Užsiropštėme ant aukščiausio stogo krašto, atsigulėm ir užsidegėm po cigaretę. Apsvaigę traukėm karčius dūmus ir žiūrėjom į neužgęstančias žvaigždes. O žvaigždės, jos žaidė su mūsų mintimis taip, kaip moka žaisti lietus. Nenusakoma naktinio dangaus didybė ir cigaretės leido mums, kvailiems paaugliams, pasijusti filosofais.

Wednesday, 20 November 2013

James Vincent McMorrow - Red Dust

Nesu girdėjus nieko panašaus. Nors pastebėjau, kad žmonės James Vincent McMorrow balsą tapatina su Bon Iver vokalistu Justin Vernon, man jie atrodo skirtingi. James Vincent McMorrow balse yra tiek daug nuoširdumo, kurio gana sunku rasti kituose balsuose. Gal čia tik man taip atrodo. Šiaip ar taip jis man atrodo vienas geriausių atlikėjų, kuriuos aš esu girdėjus, nes gyvai jis skamba dar geriau negu įrašuose:


Tuesday, 19 November 2013

Paprastai

Nežinau, kas tai, gal besibaigianti paauglystė, o gal žiemos miegas? Manyje nebeliko maišto, nurimo audros, nutilo griaustiniai. Liko tik ramus nesiliaujantis lietus. Staiga aš noriu ramybės ir harmonijos. Nebeliko paikų svajonių, ateities vizijų - aš noriu būti paprasta. Noriu paprasto gyvenimo, paprastų draugų, paprastos ir banalios meilės. Nenoriu tūkstančio puslapių apseilėtos meilės romano, noriu vieno nuoširdaus sakinio. Man užtenka būti tik dar vienu veidu minioje, jei tik tas veidas žydi šypsena. Galbūt visa esmė ir slypi paprastoje, kvailoje laimėje. O jei ne - aš vis tiek noriu būti besišypsanti mylinti idiotė, tikinti, kad meilė išgelbės pasaulį ir mane pačią.


Saturday, 16 November 2013

Prisiminus Rumuniją ir Austriją


Kadangi lauke šalta, tamsu ir debesys nenustoja verkti, pasidalinsiu šiltomis akimirkomis iš Rumunijos ir Austrijos. Ten buvau beveik prieš pusę metų, bet nuotraukomis pasidalinti tiesiog pamiršau... Kiek apie kelionę: skridau į Rumuniją dalyvauti jaunimo projekte apie žmogaus teises, o tiksliau diskriminaciją (jau ankščiau esu aprašius dalį kelionės ypatumų štai čia). Atgal skridome su persėdimu Vienoje ir skrydžio teko laukti 19 valandų, todėl apsilankėme Vienos centre. Tai va:
Pirma diena, o tiksliau ankstus rytas Bukarešte. Miestas man pasirodė netvarkingas ir kiek pavojingas.

Toliau 4 valandų kelionė su nuotykiais į Kostinesti miestą.

Taip atrodė mūsų rumuniškas kupė, kurio užuolaidos vėliau skraidė kažkur už lango, nes traukinyje buvo be galo karšta.

Nė vienas nesupratome kas tai. Vaizdas važiuojant.

Pirmasis pasivaikščiojimas Kostinesti miestelyje.

Juodoji jūra, kuri visai nejuoda, ir laivo skeletas.

Paplūdimys, kuris pilnas tiek nudistų tiek apsirengusiųjų ir niekam tai nemaišo.

Vazono žemei papuošti rinkau visokias duženas.

Tokie šunys, laisvai lakstantys gatvėse, čia - normalus reiškinys.

Gatvė nuo hostelio iki jūros. Pėdos iškepė ant asfalto. 

Šunelis sutiktas išvykoje į Konstantą.

Rekonstruojamas jūros muziejus.

Tvora.

Tvora kitu kampu.

Vaizdas iš kažkokios bažnyčios bokšto.

Liūdesėlis.

Mamajos paplūdimys.

''Mamajos paplūdimys''. Bent jau man atrodo, kad šis užrašas reiškia būtent tai.

Medžiai prie fontano. Mamaja.

O štai ir pats fontanas.

Viena. Vienas labiausiai patikusių miestų. Labai švarus, draugiški žmonės.

Modernaus meno kažkas ar panašiai.

Tas pats modernus menas.

Dar modernaus meno.

Fontanas.
Modernaus meno tualetas, kuriame teko garbė apsilankyti ir man.
 Į Vieną atslenka naktis.

Mūsų lova Vienos oro uoste.



Wednesday, 6 November 2013

Rimtai

Kai motyvacinis laiškas nesirašo, rašysiu į blogą. Nusprendžiau studijuoti psichologiją po 4 metų manymo, kad studijuosiu kažkokį meną. Nežinau, tiesiog intuicija pranešė: "Monika, menas - ne tau". Ir iš tiesų, man per daug įdomūs žmonės, pasaulis, aplinka - aš negaliu užsidaryti ir tapyti, o ir šiaip intuicijos klausyti reikia. Psichologija visuomet buvo ''variantas B'', tik nemaniau, kad iš tiesų juo pasinaudosiu. Užsibrėžto tikslo siekimas dar niekada nebuvo toks malonus ir verčiantis didžiuotis savimi. Žmonių manymas, kad psichologija - ne man, viską paverčia tartum įdomiu žaidimu ir tuo pačiu gyvenimo pamoka pavadinimu ''man nusispjaut, ką galvoja kiti'', kurios aš jau beveik išmokau. Kiekvieną dieną įsivaizduoju, koks nuostabus jausmas turėtų būti kai jau žinosiu, kad įstojau į universitetą ir po to kai jau būsiu ten. Koks jausmas, kai padarei tai, ko siekei taip ilgai? Ir žinoma, gyvenimas kitoje šalyje vienai bus sunkus, labai. Šito be galo bijau... bet žinau, kad galiu susitvarkyti, pasitikiu savimi.

Thursday, 24 October 2013

James Vincent McMorrow - Cavalier

Nesulūšiu




Kaip sužinoti, kad viską darai teisingai?
Kaip suprasti save patį?
Kaip išsivaduoti?


Pieniška mėnulio šviesa nušvietė man kelią, bet ji per blanki, kad nebijočiau eiti. Viena pasiklydau. Mano žingsniai per maži - bijau užkliūti, bijau įgriūti į bedugnę.. bedugnę į kurią krentu sapnuose, o tada siaubingai sukrėsta nubundu.. bet tai ne sapnas - aš nenubusiu. Jaučiu kaip artėju prie kerinčios ir išsvajotos mėnulio šviesos kaip naktinis drugys link ryškaus žibinto. Kas mane palydės? Kas padės nebijoti? Kas sugaus jei krisiu? Kas patikės manimi?.. Lūžtu per pusę kaip lūžta gležna pušis paliesta šiurkštaus vėjo gūsio. Jaučiu kaip stuburas yra slankstelis po slankstelio, bet žinau, kad reikia susirinkti išsibarsčiusį stuburą ir judėti toliau nepaisant tamsos.


Žinoti nereikia - reikia jausti.
Save suprasi jei liausiesi priešintis pats sau.
Laisvas būsi tik tada, kai neleisi kitiems mindyti tavo svajonių.

Sunday, 29 September 2013

Knyga



...kartais sapnai gali susitikti su realybe. Šiandien užsukus į parduotuvę apžiūrinėjau knygas ir viršutinėje lentynoje staiga pamačiau knygą, knygą, kurią maždaug prieš pusę metų mačiau sapne. Paėmusi ją į rankas apžiūrėjau atidžiau, viskas buvo lygiai taip pat kaip ir sapne: raudonas viršelis, stora, gana didelė ir mano nuostabai pavadinimas buvo toks pat ''Šerlokas Holmsas''. Šiurpulys švelniai nubėgo mano stuburu ir apėmė neapsakomai keistas jausmas. Atverčiau atsitiktinį puslapį ir dūriau pirštu: ''greitai''. Kvailas atsitiktinumas, bet negi jis nieko nereiškia? Negi visi sapnai gali nieko reikšti? O ypač kai sapnų atplaišos pasimaišo čia...

Sunday, 22 September 2013

Pūga



Užgniaužtas nerimas tiesiog skverbiasi pro kraštus. Taip norėtųsi viską mesti ir griūti į jaukią rutiną, kai nereikia jaudintis, kad kažkas nepavyks. Aš kvaila - noriu, kad viskas būtų lengva ir greita, noriu visko iš karto. Taip nebūna. Suprantu, suprantu, suprantu... suprantu, kad dabar negaliu visko mesti. Suprantu, kad turiu eiti per pūgą, kad ir kaip skaudžiai snaigės man rėžtų veidą. Negaliu likti užpustyta storu, saugiu sniego sluoksniu ir amžinai ten tūnoti, tačiau man baisu palikti šiltą guolį. Nebijok, nebijok, nebijok - kartoju sau... ir akimirkai aš nebijau. Nebijau ir leidžiu sunkioms bangoms mane pargriauti ir nevaržomai sukti beribiame šaltame vandenyne.

Wednesday, 18 September 2013

James Vincent McMorrow - We Are Ghosts

Rudens vaiduoklis



Ruduo ir vėl pravirko lietumi ir medžių lapais, plaudamas apdulkėjusias gatves, o gal atvirkščiai - jas skandindamas. Ruduo - mano mėgstamiausias metų laikas, paniuręs ir liūdnas, bet tuo pačiu nuostabiai gražus. O aš, aš - toks pat liūnas ir jautrus rudens vaiduoklis, įstrigęs tamsoje, iš kurios kelias, rodos, man yra per ilgas. Aš besiblaškantis naktinis drugys, negalintis surasti savo žibinto ir tuo pačiu bijantis nudegti sparnus. Aš džiūstantis upelis, nerandantis kelio iki savo upes. Prislėgta tyla po audros su keliais griaustinio atodūsiais. Ošianti ramybė miške, nutraukta nuo vėjo gūsių aimanuojančios pušies. Aš - rudens vaiduoklis, nevaržomai blaškomas šalto vėjo, prispaustas tylaus lietaus.

Thursday, 12 September 2013

Monday, 9 September 2013

Grįžtu


Kiek apleidusi savo blog'ą grįžtu po vasaros atostogų su vis dar vasariškų naktų aptemdytomis mintimis. Ir vėl aš, beviltiška romantikė, rutinos priešininkė ir amžinai nežinia ką įsimylėjusi kvaiša, grįžtu į monotonišką mokyklos kasdienybė, kuri drasko paskutines sveikas mano smegenų dalis. Jau nuo pirmų dienų minutės slenka lyg valandos, o aš vėl klaidžioju savo svajonėse, kurios taip ir neišsipildys. Turėtų rūpėti tiek daug, o rūpi tiek mažai.

Thursday, 25 July 2013

Ledkalnis



Atsiprašau pati savęs, kad visai pamiršau savo dienoraštį. Tiek daug minčių, o jų išreikšti taip ir neišmokstu... o kai kurių iš jų niekam neverta žinoti. Nevaldomai skęstu vis giliau kažkur į savo minčių pakraščius. Nuoširdžiai nebežinau, kas darosi su mano blondiniška galvele. Pradėjau bijoti savo sapnų, sapnų apie jūras, vandenynus, upes. Niekaip nesuprantu kodėl matau tai kiekvieną naktį, bangos muša krantą, o mano ausyse tylu tartum aš kurčia. Gal aš iš tiesų kurčia, negirdžiu ką sako kiti, girdžiu tik save. Gal sapnuoju vandenyną, nes didžioji dalis manęs yra po tamsiu vandeniu, tartum ledkalnis, kurio maža viršūnėlė kyšo virš vandens - atvira visiems. Tikriausia mažai tokių narų, kurie neria į šaltą vandenyną, kad pamatytų likusią ledkalnio dalį.

Friday, 21 June 2013

Kelionės į Rumuniją ypatumai

Dar prieš pusę metų nebūčiau pagalvojus, kad dabar būsiu mažame Rumunijos miestelyje  prie Juodosios jūros, o dabar štai - esu Costinesti miestelyje ir dalyvauju projekte apie žmogaus teises. Kadangi gimiau moterimi ir nevisada galiu maudytis jūroje, nusprendžiau šiek tiek laiko skirti blogui (paplūdymyje sėdėti jau atsibodo, o be to labai gražiai įdegiau šortus). Taigi, brūkštelsiu apie kelionę iki Costinesti miestelio, kuri truko visą parą. Pirma skirdome iš Vilniaus į Frankfurtą, Laukėme ten 4 valandas ir tada skridome į Bukareštą. Kai kurie grupės nariai prigązdino mane ir dar 2 blondines, kad pietičiams patinka šviesios mergaitės todėl jautėmės kiek nejaukiai nors vienam rumunui pažvelgus į mūsų pusę. Žinoma, nei vienam rumunui mes nerūpėjome. Atvykus į Bukarešto oro uostą niekaip negalėjau rasti savo lagamino. Po ašarų pakalnės vienas grupės narys aptiko mano ir dar vienos lietuvės lagaminus pamestų daiktų skyriuje. Į Bukareštą atvykome apie 12 nakties ir iki 5 ryto laiką leidome kavinėje. Labai nustebino netvarkingas miesto vaizdas ir visur besiblaškantys benamiai šunys. Tuomet su visa manta ejome į metro stotį, iš kurios važiavome į traukinių stotį, kur mūsų laukė apie 4 valandų kelionė traukiniu. Išgązdinti čigonų šeimų šmirinėjančių stotyje su nekantrumu laukėmė atvykstančio traukinio. Pamatę gana modernius traukinius džiaugėmis neilgai, nes išvydome mūsų traukinį, kuris rodos atvyko iš sovietmečio. Niekaip negalėjome rasti savo vagono, nenuostabu, nes jis ir dar keli vagonai atvyko tartum atitrūkę nuo viso traukinio ir buvo tuoj pat prikabinti. Skubėdama į traukinį dar užvažiavau kažkokiai čigonei ant kojos su lagamino ratuku, o ji mane prakeikė devyniais prakeismais. Užsiropštę į vagoną išklojome kupje grindis lagaminais ir manėme, kad visą kelionę miegosime, tačiau nustebinti vargingų Rumunijos vaizdų, atsidarančių traukinio durų ir iš pirmo žvilgsnio nepatenkinto rumuno, sėdinčio viename iš lietuvių kupje, dar ilgai juokavome ir stebėjomes. Galiausiai visi užmigo, tačiau tyla įsivyravo neilgam, tuojau pat buvome pažadinti riksmo: "Lipam! Greičiau lipam! Lipam!''. Visi griebėm lagaminus ir vos per kelias sekundes jau stovėjome šalia traukinio ant bėgių. Mūsų grupės lyderė gavo žinutę, kuri lyg ir reiškė, kad turime išlipti būtent čia. Niekaip negalėjome suprasti, ar išlipome ten, kur reikėjo. Dar traukiniui stovint tarpdury pasirodė tas nepatenkintas rumunas ir ėmė mums rumiškai kažką aiškinti, greičiausiai išgirdo mus vis kartojant dviejų miestų pavadinimus. Kažkaip susišnekėjome ir supratome, kad visgi išlipome visai ne ten, kur reikėjo. Tuomet rodos per kelias sekundes sugebėjome sukelti lagaminus į traukinį ir įlipti patys, netrukus traukinys vėl pajudėjo. Išvarginti tvankaus traukinio oro kone iškišę galvas pro langus palengva riedėjome tikslo link. Išlipome viena stotele per vėlai, tačiau teisingame mieste, todėl tai nebuvo didelė problema. Po kelių minučių mažu automobiliu atlėkė rumunė ir rumunas, kurie nei kiek nemokėjo angliškai, tačiau kažkokiu stebuklingu būdu susikalbėjome ir po kelis buvome nugabenti į hostelį, kurio kieme dabar ir sėdžiu. Skųstis negaliu - beveik viskas puiku: turime ožkytę, kuri naktimis neleidžia miegoti ir žadina savo bliovimu; aplinkui sukiojasi pats nuoširdžiausias vyrėjas, kurio maiste per daug aliejaus ir per mažai druskos; gatvėmis šlaitosi ir ieško ėdesio šunys; vos už 10 minučių kelio krantą glosto Juodoji jūrą; vėluojanti programa leidžia visiems kaip reikiant patinginiauti; esu apsupta nustabiai draugiškų vengrų, turkų bei rumunų. Vienintelis ramybės neduodantis dalykas - kelionė namo...

Tuesday, 4 June 2013

Slapta tikiuosi



Tikriausia ne vienas bloggeris jau rašė apie vasaros pradžią, o ir aš nesistengsiu būti originali ir parašysiu kažką panašaus. Taigi, vasara prasidėjo (nors spintelė dar vis pilna mokyklinių knygų, kurias jau tuoj iškraustysiu ir nugabensiu atgal į biblioteką) ir aš labai džiaugiuosi, kad jau turiu keletą planų: skrisiu į Rumuniją, o liepos mėnesį lankysiuosi muzikos festivalyje ''Tamsta muzika''. Žinoma, tarp šių dviejų planų atsiras daug mažyčių. Mhm iš vasaros slapta tikiuosi:
  • Ne per daug karštų orų (nenoriu būti iškepta savose sultyse);
  • Kuo mažiau liūdesio ašarų;
  • Bent kelių gražių savo nuotraukų;
  • Pačių kvailiausių ir juokingiausių akimirkų su draugais.
 Tačiau kaip ir visuose gyvenimo atvejuose, stengiuosi nieko nesitikėti, kad po to netektų nusivilti.

Submarine

Pats gražiausias soundtrack'as iš visų matytų filmų. Kaip jis gali būti negražus jei jį kūrė Alex Turner? Patariu pažiūrėti Submarine. Man, indie filmų mėgėjai, jis pasirodė tiesiog nuostabus. Pats siužetas banalus, bet filmo nuotaika tiesiog užburia.


Sunday, 12 May 2013

Debesys

Apsunkę, pilni lietaus vasariški pavasario debesys pravirksta, o aš šypsausi - pavasaris. Įtraukiu žeme ir asfaltu kvepiančio oro ir klausausi griaustinio, ramu ir gera. Vienišos vasaros (pavasario) naktys, kvepiančios alyvomis po lietaus. Liūdnos naktys... Oranžine žibintų šviesa aplietose gatvėse pasiklydusios mano mintys kažko ilgisi. O aš nežinau, nežinau, nežinau, ko aš ilgiuosi. Gal apgavikai sapnai mano mintis sumaišė. Apsunkę, pilni lietaus debesys pravirksta...

Sunday, 14 April 2013

Night Moves - Colored Emotions

Mažiau galvoti

Kiekvienas kartas nuo karto pagalvojame: ko reikia, kad mano gyvenimas būtų geras? Ko reikia, kad būčiau laimingas? Ir rodos vieno atsakymo nėra, kiekvienam reikia vis kažko kito ir žinoma, 99% į savo norų sąrašą įtrauks pinigus. Nemeluosiu ir neslėpsiu to, kas akivaizdu, pinigų reikia ir man, bet gero gyvenimo ir laimės paieškos veda tik vienu keliu. Bent jau man taip atrodo. Galbūt tu galvoji, kad tai klišė, užstrigusi kažkur tarp 1960 ir  1970, o galbūt tu tik cinikas, ir galbūt tu pagalvosi, kad tai nuvalkiota nesąmonė, kai suprasi, kad aš kalbu apie meilę. Ir nežinau, kodėl žodis meilė yra dažnai apibūdinamas kaip jausmas tarp dviejų žmonių. Tai tik vienas iš daugybės meilės apibrėžimų. Kodėl mes taip retai susimąstom apie meilę tiesiog visiems? Kodėl kartais mums taip sunku mylėti viską ir visus? Nereikia ieškoti kažko vienintelio. Argi tai ne kvaila? Kam mylėti tik vieną, jei gali mylėti tiek daug? Tai ne ta tokia kūniška meilė, tai meilė, kai tu tiesiog myli. Myli visus, nes jie tokie nuostabiai kvaili ir erzinantys, myli, nes jie tokie įdomūs su savo rūpesčiais, o kai kurie netgi turi įvairiausių talentų ir sugebėjimų, už kuriuos turi būti mylimi tik dar labiau. Argi nebūtų nuostabu įsimylėti kiekvieną sutiktą žmogų? Nežinau, kaip būna tau, bet mano gyvenime pasitaiko tokių dienų, kai visus be galo ir be išimčių myliu. Ir visgi ne, aš myliu visus kiekvieną dieną, tik dar esu per daug susimąsčiusi apie gyvenimo prasmę, kad tai suprasčiau. Ir man sunku pasakyti žodį ''ne'', nes aš visus myliu ir noriu visiems padėti ir noriu, kad visi būti laimingi.  O labiausiai noriu, kad visi mylėtų taip kaip myliu aš, noriu, kad niekam nebereikėtų ieškoti gyvenimo prasmės, nes gyvenime užtenka meilės. Ir jeigu mylėsi visus, išmoksi mylėti viską, mokėsi mylėti net ir nesėkmes, o svarbiausia - mylėsi gyvenimą ir mylėsi save.

Sunday, 31 March 2013

Tikri tik sapnai


Nežinau, kaip atsiradau čia ir jaučiuosi kalta, kad taip nenoriu čia pasilikti. Nepyk, kad esu tokia pikta ir paniurus, taip greit užsideganti ir greitai nusivilianti. Tiesiog mano galva perpildyta visiškai nereikalingų svajonių ir kvailų apmąstymų, kurie man neduoda ramybės. Žinau, tikiuosi per daug iš gyvenimo, per daug laiko praleidžiu gyvendama kažkur kitur, o ne realybėj. Nemoku mėgautis gyvenimu taip, kaip mėgaujuosi sapnais (tai vienintelis būdas pabėgti iš čia, bent jau kol kas). Jei kada matysi mane užstrigusia savame pasaulyje,o mano akys bus visiškai tuščios, palik mane tokia ir netrukdyk, man vis sunkiau pabėgti nuo realybės. Man sunku. Sunku gyventi taip, kaip ''reikia''. Mano prisiminimai, kurie net neegzistuoja, nepalieka manęs ramybėje. Gal aš tik įsivaizduoju, galbūt niekas nėra tikra, o gal tikri tik sapnai. Beribis sapnų vandenynas vis labiau mane įtraukia, galbūt vieną dieną ten nuskęsiu ir paliksiu realybę kažkur gaiviai mėlynų bangų paviršiuje.

Saturday, 23 March 2013

Noriu


Sėdėdama savo įprastoje pozoje ir spoksodama į vieną tašką, aš ir vėl staiga supratau, ko noriu. Noriu nesibaigiančių šiltų ir žvaigždėtų vasaros naktų. Noriu girdėti savo kvailą ir kartais tiesiog nepakenčiamą juoką kartu su kitų žmonių nuostabiu juoku. Noriu kristi į kvepiančią ir švelnią vasaros pievą ir negalvoti, kiek joje knibžda vabalų. Noriu lėkti dviračiu kiek įmanoma greičiau ir bijoti, kad tuoj užsimušiu. Noriu užsilipti ant stogo ir stebėti negęstančias žvaigždes. Noriu įbėgti į gaivinantį ežerą karščiausią vasaros dieną. Noriu gerti arbatą su drauge kai lyja. Noriu užmigti griaudint griaustiniui ir žaibuojant. Noriu fotografuoti kiekvieną laimingą akimirką. Noriu priskinti pačią gražiausią puokštę laukinių gėlių, pamerkti jas savo kambaryje ir liūdėti kai jos nuvys. Noriu tapyti, tapyti ir dar kartą tapyti tiesiog bet ką ir tuo mėgautis. Noriu jausti vėją savo plaukuose ir matyti kaip nuo jo gūsių siūbuoja smilgos pievoje. Noriu klaidžioti mišku ir atrasti vis gražesnių vietų. Noriu keliauti bet kur ir bet kada. Noriu plaukti upe ir leisti srovei mane nešti tolyn. Noriu, kad maloni pavasarinė saulė šildytų mano veidą. Noriu niekada nenustoti džiaugtis ir verkti iš laimės. Noriu mylėti gyvenimą taip, lyg visas gyvenimas būtų pati nuostabiausia vasaros diena. Noriu mylėti draugus iš visos širdies ir dar daugiau. Noriu būti amžinai ir beviltiškai įsimylėjus. Noriu, kad mylėtų mane. Noriu pamiršti, kaip reikia nekęsti ir pykti. Noriu išmokti gyventi.

Friday, 22 March 2013

Debesuoti faktai


Jau net nežinau, kiek dienų praėjo nuo paskutinio įrašo apie mane, taigi, pamaniau, kad jau pats laikas:
  • Nepataisoma romantikė, bet nepakenčiu perdėtai saldžios romatikos;
  • Džiaugiuosi 100 kartų labiau, jei tuo džiaugsmu galiu pasidalinti;
  • Labiau myliu šunis nei kates (yra išimčių);
  • Labai mėgstu naudotis viešuoju transportu, kelionės autobusu mane įkvėpia;
  •  Iš visų sutiktų žmonių (be išimčių) tikiuosi per daug;
  • Pilnai negaliu pasitikėti niekuo.

Tuesday, 19 March 2013

Pasimetę


Mane labai dažnai kankina klausimas: „kas yra originalumas?“. Na jau pats klausimas savaime labai banalus atrodo. Bet ar apskritai liko kažkas originalaus šiame pasaulyje? Šitas klausimas man dažnai iškyla bandant atrasti savąjį piešimo stilių, savą braižą. Viskas, ką sukuriu, atrodo jau matyta. Esu jau toks žmogus, kuris nori kiek išsiskirti, nesvarbu, ar tai būtų išvaizda ar mano asmenybė. Žinoma, kiekvienas norime būti ypatingas ir vienintelis, bet ar tai nedaro mūsų vienodais? Jeigu visi norime būti išskirtiniai, ar nesame tokie patys, nes juk galvojame ta pačia linkme? Ir tada, geriau pagalvojus, daugelis vaikosi tų pačių trendų... Apskritai, manau, kad neįmanoma būti vieninteliu tokiu: kitaip mąstančiu, besirengiančiu ar besielgiančiu. Žmonių pasaulyje yra tiek daug, jog yra bent keli tokie patys kaip ir tu. Gali draskytis ir bandyti būti visiškai išskirtinis, bet, deja, nemanau, kad tai yra įmanoma. Galbūt savame kaime ir būsi kažkokia egzotika verčianti pakelti antakius, tačiau kažkur bus toks pats kaimietis, visai kaip ir tu. Pasimetę tarp laidais nukarstytų ir liūdnais veidais užsikrėtusių miestų greičiausiai pamirštame, kad ne originalumas, o būtent banalumu virtę dalykai yra svarbiausi.

 „ If someone thinks that love and peace is a cliche that must have been left behind in the Sixties, that's his problem. Love and peace are eternal.“
John Lennon

Friday, 15 March 2013

Lengviau


Kodėl aš dažnai esu labiau atvira nepažįstamiems žmonėms nei pažįstamiems? Štai kokį klausimą aš neseniai apmąsčiau ir padariau išvadą: todėl, kad žinau, jog nepažįstami žmonės iš manęs nieko nesitiki (arba bent jau aš taip manau) ir greičiausiai aš juos matau pirmą ir paskutinį kartą. Būtent todėl aš mieliau išpasakočiau savo paslaptis arba diskutuočiau tam tikromis temomis su nepažįstamaisiais - man taip lengviau. Nepykit draugai. Pažįstami žmonės dažnai jau turi susidarę nuomonę apie mane ir jiems išgirdus ką nors netikėto, jie tuoj pat ims kritikuoti, stebėtis ir teisti, o aš labai nemyliu kritikos. Žinoma, naujai sutikti žmonės taip pat gali kritikuoti, tačiau mano nuomonė apie tam tikrus dalykus jų nestebina, nes jie nežino, ko iš manęs tikėtis. Kritika iš pažįstamų žmonių man yra daug nemalonesnė.

Wednesday, 13 March 2013

Girls - Hellhole Ratrace

Kad ir kaip banaliai šita daina beskambėtų, tikriausia nesu girdėjus kitos dainos, kuri taip žodis į žodį atitiktų mane.

Monday, 4 March 2013

Chief - Summer's Day

Tiesiog įsimylėjus šitą dainą

Musė



Šiandien ryte balkone pastebėjau musę, besidaužančią į langą ir įkyriai zvimbiančią, kaip ir visos musės. Kodėl rašau čia apie kažkokią musę? Todėl, kad tai pirma mano pamatyta musė šiais metais, o įkyriai zvimbiančios musės reiškia, kad pavasaris jau visai netoli, nors lauke dar pilna sniego. Net nežinau, ar paleist tą musę į lauką, kur šalta, ir ji ten numirs, ar palikti ją balkone, kur šilčiau, tačiau ji vis tiek mirs. Greičiausiai teks paleisti, nenoriu, kad mirtu blaškydamasi prie lango ir bandydama ištrūkti, geriau tegu mirtinai sušąla laisvėje.

Thursday, 21 February 2013

Mažasis cinikas


Kad ir kaip nemėgstu būti visą dieną užsiėmus kažkokiais reikalais, o ypač jei tai yra sėdėjimas mokykloj 12 valandų per dieną, tačiau tai man padeda negalvoti apie nereikšmingas smulkmenas, kurios mane tempiasi žemyn. Vadinasi, turėčiau save laikyti, kiek galima labiau užimtą. Tačiau tai tik idealistiniai siekiai, kuriuos tuoj pat sugriauna savimyla tinginystė. Sunku būti idealistu... Tenka savo idealizmą patenkinti pasitelkus vaizduotę. Tačiau kai vaizduotė nesirimuoja su realybe, idealistas liūdi. Ir neseniai radau citatą: "Inside every cynical person, there is a disappointed idealist."  (George Carlin). Štai iš kur manyje atsirado tas mažasis cinikas.

Thursday, 31 January 2013

Paryžiaus kaštonai


Nuvežk arba nuskraidink mane atgal į Paryžių, kai alėjose šypsosi prasprogę kaštonai. Eime pasivaikščiot po siauras gatveles ir parkus, pilnus pumpuruotų, žydinčių medžių. Prisėskim prie fontano parke ir stebėkim balandžius. Vakare žiūrėkim į neskubančia pavasarinę Seną, o ten toliau matosi neužgęstantis Eifelio bokštas... Nuskraidink mane į Paryžių, miestą, kurio negaliu paslėpti užmaršty, kurio ilgiuosi visa savo esybe, vietą, į kurią sugrįžčiau vėl ir vėl. Leisk pabūti Ten bent vieną pavasario dieną... Pasiimk mane į Paryžių..